Kur dėmesys, ten realybė?
Negalią turinčio vaiko mamos patirtį galėčiau apibūdinti sandėlio metafora. Įsivaizduokite didelį sandėlį, kuriame esate viena ir turite tik žibintuvėlį rankoje. Matote tik tai, ką pavyksta apšviesti – lovą, stalą, dėžes. Staiga užsidega šviesa ir pasimato, kad sandėlis yra didesnis nei kada galėjote pagalvoti: lentynos pilnos daiktų, kuriuos gali įsivaizduoti ir net tų, kurių įsivaizduoti negali. Dabar įsivaizduokite, kad šviesa vėl dingsta. Vėl turite tik žibintuvėlį ir galite matyti tik tai, kur jis apšviečia, bet dabar jau žinote, kad aplinkui visko yra daug daugiau.
Aš taip jaučiuosi dabar. Ten kur yra mūsų dėmesys, ten ir yra mūsų realybė. Pagalvokite apie visas ligoms skirtas kampanijas, ir pagalvokite, jeigu mes tiek pinigų ir pastangų įdėtume į geros savijautos kampanijas. Mes turėtume visiškai kitokį pasaulį.
Taigi kaip jūs manote, kokioms mamos siunčiamas kupinas išbandymų kelias ir kodėl tokias mamas galima vadinti ypatingomis?
Tokios mamos yra Laimingos iš didžiosios raidės
Juk Dievas negalėtų padovanoti negalios ar apkaišioto laideliais mažulėlio moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Tai būtų žiauru. Mes gimėme žinodami, kad juoktis svarbu – vaikai tai daro nuolatos. Juokas bei radimas savojo džiaugsmo gyvenime yra daug svarbiau nei bet kokia dvasinė praktika.
Nors Vilijos ligos istorija yra tokio dydžio, kaip visos mūsų šeimos istorijos kartu, tačiau ji įprato kabintis savo mažutėmis rankutėmis į gyvenimą nuo gimimo ir nepasiduoda. Todėl negaliu pasiduoti ir aš! Ir žinokite, tai yra viena iš didžiausių mano laimių. Gyvenimas, kartu su visomis problemomis, tikrai yra dovana. Daugelis mūsų gyvena taip, tarsi gyvenimas būtų pareiga, darbas, bet taip neturėtų būti. Matyt, taip reikėjo, kad Vilija apsirgtų tam, kad suvokčiau idealaus – sveiko – vaiko vertę.
Net ir iššūkiai gyvenime yra dovana
Vilijos ligų puokštė man buvo iššūkis ir didžiausia dovana. Ilgą laiką „gyvenusi“ sanatorijose ar ligoninėse pamačiau, kiek daug yra sunkiai sergančių vaikų. Grįžusi namo visada garsiai pakartoju sau ir aplinkiniams – ačiū Dievui, kad mano vaikai yra tokie sveiki. Jeigu tu šiuo metu išgyveni sunkų laikotarpį ir jautiesi blogai, skundiesi, vadinasi, kad dar nenuėjai iki galo, dar „nepasiekei dugno“, kad galėtum pasakyti, – viskas, stop, nebegaliu.
Jūs, toji moteris, kuri palaiminta netobulu kūdikiu
Tai visam gyvenimui pasės nerimo jausmą širdyje. Niekada nebūsite tikra, ar teisingai nugirdote ištartą žodį, žengti žingsnį niekada nebus įprasta ir lengva. Pasitikėkite savimi ir savo nuojauta, klausykite, ką sako ir jaučia širdis. Bijodami ligos, netinkamo maisto, supykdyti kitus žmones, susimauti, neapsaugosime savęs. Tiesiog sutelkite dėmesį į meilę. Kuo labiau save mylėsime, tuo daugiau atiduosime meilės sau, savo vaikui ir visiems kitiems.
Kartais save graužiame, kad esame pernelyg nekantrios
Ar tikrai? „NeKANTRUMAS“ mums neleidžia paskęsti sielograužoje ir skausme. Ypatingai mamai visada pakaks kantrybės įveikti pirmąjį šoką ir nusivylimą. Kalbant apie Viliją, kantrybės suteikia teigiamas požiūris į kiekvieną siunčiamą išbandymą, susijusį su jos sveikata. Suprantat, visai nesvarbu, kad jai diagnozuotas cerebrinis paralyžius ir todėl ji turi negalią. Nesvarbu, kad kiti žmonės mūsų optimizmo nesupranta ir dažniausiai liekame vieni su savo bėda, nes niekas negali patarti kaip gyventi toliau. Nesvarbu, kad idealaus vaiko ateities planai subyrėjo kaip kortų namelis, nes Vilijos ligos neišgydysi, todėl reikia su tuo susigyventi. Mes sugebame priimti siunčiamus išbandymus teigiamai. Stengiamės nematyti to, ko Vilija negali ir džiaugiamės atradę vis kažką naujo, ką ji gali ir sugeba. Gyvenant su tokiu požiūriu, iš šalies gali pasirodyti, kad tokia mama nėra giliai tikinti, kad ji lengvabūdė. Tai žinokit, kad visa tai nesvarbu. Tiesiog viskas bus gerai, nes tokia moteris – tobula. Kai kalbos sutrikimų turintis vaikas pirmą kartą ištars „mama”, ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį, pati regės Dievo kūriniją kaip retas kitas asmuo.
Tokia mama yra apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo
Iš karto jums kyla klausimas, ar egoizmas yra dorybė tokioje situacijoje? Bet jei ji nesugebėtų nė minutei atsitraukti nuo savo vaiko – ji tiesiog neišgyventų. Ji pasiduotų nuovargiui, nuolatiniam nežinios jausmui ir išankstinėms nuostatoms. Todėl reikia išmokti virš viso to pakilti tam, kad būtų galima rūpintis savimi ir savo vaiku. Kiekvieną gyvenimo dieną ir akimirką visada busite šalia. Taigi vaikas turi du angelus sargus – nematomą angelą ir mamą.
Ir pats svarbiausias dalykas – žmogui būti savimi
Būk savimi taip, kaip tik gali būti. Šviesk savo gyvenimu taip ryškiai, kaip gali. Gyvenk savo unikalų gyvenimą. Šiandien galiu teigti, kad visos šeimos meilės ir rūpesčio dėka mes padėjome ir padėsime savo vaikui gyventi ir vystytis net ir su ribotais gebėjimais. Vilytė, kaip ir kiekvienas vaikas, turi daugybę galimybių, polinkių ir talentų. Tik juos reikia pastebėti, atrasti, skatinti, ugdyti ir pasitikėti, padėkime jiems tobulėti ir užaugti pilnavertiškomis asmenybėmis. Būkime savimi, mylėkime save besąlygiškai, todėl kviečiu jus gyventi savo gyvenimą be baimės.
