Kas yra poreikis?

Poreikis – tai tarsi noras žengti žingsnį pirmyn savęs realizavimo link. Kaip sako A. Moslow, – „Kuo dažniau žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo žmogus yra ir kuo galėjo tapti“. Apleisti poreikiai gali sukelti neigiamas emocijas – ypač liūdesio ar savigraužos jausmą, depresiją, nerimą.

Poreikių formavimasis atlieka milžinišką vaidmenį žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau net apie 70 tūkst. Lietuvoje augančių vaikų susiduria su sunkumais siekdami realizuoti savo poreikius. Šie vaikai dėl sveikatos sutrikimų, lemiančių veiklos ribotumą aplinkoje, yra priskiriami asmenų su specialiaisiais poreikiais kategorijai.

Specialiųjų poreikių formos
Kas yra poreikis

Kaip apibūdinami specialieji poreikiai?

Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą. Pagalba ir paslaugos teikiamos šiomis priemonėmis:

  • techninėmis (kompensacinės priemonės);
  • finansinėmis (nuo negalios priklausančios išmokos, transporto išlaidų kompensavimas, aplinkos ir būsto pritaikymas ir pan);
  • paslaugomis (pvz., asmeninis asistentas, mokytojo padėjėjas).

Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Specialiųjų poreikių turintis vaikas nėra savarankiška asmenybė – jam ilgiau ar trumpiau, o kartais net ir visą laiką reikalinga kito žmogaus pagalba, specialus ugdymas, o kartais net slauga.

Vaikų su specialiaisiais poreikiais grupės

Specialiųjų poreikių turintys vaikai gali būti skirstomi į tris grupes.

Turintys specialiųjų poreikių – sveikatos sutrikimai ir negalios, kuriuos nustato ir įvertina sveikatos priežiūros specialistai bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT). Specialieji poreikiai yra ne tik diagnozės sunkumo lygis, bet ir nusako vaiko gebėjimą funkcionuoti savarankiškai. Šiems vaikams gali prireikti:

  • pirmojo ir antrojo lygio specialiojo nuolatinės slaugos poreikio;
  • pirmojo ir antrojo lygio specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio;
  • specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, nes šis poreikis vaikui nenustatomas, tačiau paskiriama kompensacija, kai vaikui nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.
  • aplinkos ir būsto pritaikymo (sensorinių priemonių) kompensacijos, kuri skiriama esant sunkiam vaiko neįgalumo lygiui.
  • techninės pagalbos priemonių, padedančių išvengti, kompensuoti, sumažinti arba pašalinti sutrikusių funkcijų įtaką sveikatos būklei, asmens savarankiškumui, ugdymuisi, darbinei veiklai.

Turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, nebūtinai turint negalią – švietimo pagalbos, ugdymo programos bei aplinkos pritaikymo poreikiai, kuriuos nustato Švietimo pagalbos tarnyba / pedagoginė psichologinė tarnyba (ŠPT / PPT). Šie poreikiai gali būti:

  • nedideli;
  • vidutiniai;
  • dideli;
  • labai dideli.

Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą.

Turintys specialiųjų poreikių kasdienybėje, esant sveikatos sutrikimams, turint negalią:

  • asmeninio asistento pagalba sprendžiant socialines problemas (asistavimas atliekant įvairius buities darbus ar keliaujant, pagalba pildant įvairius dokumentus bei kitos asistento paslaugos siekiant būti kuo pilnavertiškesniu visuomenės nariu);
  • medicininė pagalba (asistavimas geriant vaistus, maitinimas per gastrostomą, kateterizavimas kineziterapija, logopedo pagalba ir pan.);
  • techninės pagalbos priemonių bei aplinkos ir būsto pritaikymo (sensorinių priemonių) poreikiai.

Specialieji poreikiai gali būti nustatyti ir neturintiems negalios vaikams

90% vaikų su specialiaisiais poreikiais turi įvairių mokymosi sunkumų, kurie dažniausiai kyla dėl kalbos ir komunikacijos, emocinių ir elgesio sutrikimų.

Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą. Tai:

Sutrikimai:

  • kalbos ir bendravimo sutrikimai;
  • maitinimo problemos (kramtymo sutrikimas, atsisakymas valgyti, išrankumas maistui ir kt.);
  • miego, regos, klausos sutrikimai;
  • laiku neišsivysti higieniniai įgūdžiai.

Mokymosi sunkumai:

  • aktyvumo ir dėmesio sutrikimai (F 90);
  • elgesio sutrikimai (F 91);
  • mišrūs elgesio (F 83) ir emocijų sutrikimai (F 92);
  • socialinio bendravimo sutrikimai (F 94).

Apie 8 tūkst. (10 %) visų vaikų su specialiais poreikiais turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė – specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose. Prie šių negalių galima priskirti:

  • cerebrinį paralyžių ir kitus motorikos (judėjimo) sutrikimus;
  • autizmą ir kitus įvairiapusius raidos sutrikimus;
  • vaiko bendrą raidos atsilikimą, specifinį mišrų raidos sutrikimą, intelekto atsilikimą.

Taigi specialiųjų poreikių turi dažnas vaikas. Tai gali būti masažo, logopedo, kineziterapeuto paslaugos, vaistų sugirdymas ligos atveju. Vaikas turi specialiuosius poreikius, o ne problemas – jie ir nustatomi tam, kad suteikus specialią pagalbą galėtume sumažinti raidos sutrikimą, stabilizuoti vaiko sveikatos būklę.

Specialieji poreikiai gali būti nustatyti ir neturintiems negalios vaikams

Naudoti informaciniai šaltiniai: